Ir jei net juodžiausioje naktyje tau pristigs jėgų- aš ateisiu

Rašau šį įrašą vedama šviežių emocijų ir naujienų, kurias sužinojau. Negalėjau tiesiog sėdėti. Tiesiog noriu tai parašyti, nes rankos pačios formuoja tekstą.

Gal būt jau daug kam teko išgirsti apie dvidešimtmetį  jaunuolį, kurį vakar vakare pražudė čiuožinėjimas prisikabinus prie automobilio. Galime jį teisti, sakyti “pats kaltas”, tačiau šis įrašas ne apie tai. Pripažįstu, taip, jis žuvo per savo kvailystes, bet net ir aš turėjusi jų begales. Daug kas bandė iš mano pažįstamų tokią avantiūrą, netgi kažkada esu sėdėjusi bagažinėje ir filmavusi panašų vaizdą praeitą žiemą. Tačiau niekad nepagalvojau, kokios gali būti visų šių kvailiojimo baigtys. Iki vakar.

Ne veltui rašau apie šį įvykį. Žuvęs vaikinas buvo man pažįstamas. Jis buvo jau du metai kaip baigęs mūsų mokyklą. Tai buvo be galo simpatiškas vaikinas, kuriam praėjus merginos sekdavo tolyn žvilgsniu. Gerai žinau, kad taip būdavo, mat viena iš tų merginų buvau ir aš. Jo draugų kompanija buvo labai linksma. Nepiktybiška. Viskas buvo puiku.

Kai sužinojau apie šį įvyki, negalėjau tiesiog tuo patikėti. Mano protas, kuris pripratęs prie kasdieniškai paprastų įvykių kaip mokyklos, rytinio arbatos puodelio, karšto sumuštinio, pasibuvimo su draugais, kokio linksmo koncerto…po velniais, tas protelis tiesiog neišnešė minties, kad šalia to gali nutikti kažkas panašaus. Kad žmogus, kurį matei vos prieš kelias dienas, šiuo metu yra negyvas. Ir mirčiai nesvarbu,kad gal būt prieš kelias valandas jis kažką planavo. Gal būt grįžti į namus pažiūrėti kokį gerą filmą ar parašyti patinkančiai merginai žinutę su “labanakt”. Tiek daug paprastučių planelių ateičiai, gal būt visai netolimai, tačiau nuo šian jie tik ir liks planais, kurių jis nebespėjo paversti tikrove.

Po šio įvykio staiga suvokiau vieną dalyką. Matyt tas, apie kurį dažnai pamąstydavau, tačiau niekad taip pilnai neatsiversdavau iki kulminacijos. Gyvenimas yra toks trapus, toks toks trapus ir laikinas, jog turėtumėme jame praleisti kuo daugiau laiko besidžiaugiant viskuo, kuo tik įmanoma. Branginti kiekvieną akimirką, netgi kartais atrodančią tokią beviltišką ir liūdną. Nes mes visi tokie patys, kaip ir tas pažįstamas, pabundame nė nenutuokdami, kad gal būt jau po kelių valandų nebegalėsime prisiliesti prie savo brangių žmonių, negalėsime nė nusikeikti ant prakeikto žadintuvo, kam šis taip anksti pažadina rytais, niekad negalėsime pasakyti kažkam “atsiprašau, gal būt nereikėjo man ant tavęs taip šaukti” arba “man tavęs trūksta”. Niekada. Kai apie tai pagalvoju, staiga nustoju pykti ant savo motinos, su kuria visą dieną riejausi dėl smulkmenų, dingsta pyktis žmonėms, kurie mane stipriai įskaudino ir vėl jiems pajuntu  šilumą, norisi tik prieiti ir apkabinti visus mylimus žmonės ir pasakyti jiems, kokie jie yra svarbūs ir kaip tu juos myli. Bent tiek. O gal NET tiek. To užtektų.

Man vis dar skaudu patikėti, kad jo jau nebėra. Tikrai. Tai taip neįtikėtina. Ši naktis bus labai liūdna.

Ilsėkis ramybėje, Mika.

Neįtikėtina, bet parašysiu į šį blogą po tokios ilgos pertraukos. Ir parašysiu ne šiaip sau. O tam, jog priminčiau, jog brangintumėte viską ką turite.
Savo didelį užpakalį, kuris jus nervina, nes gal būt tai reiškia, kad turite pakankamai pinigų pavalgyti.
Savo katę, kuri drasko jūsų fotelį, nes ji yra jūsų prakeiktas mielas mielas mielas gyvūnėlis, be kurio jūs neįsivaizduojate savo kasdieniškos rutinos namuose.
Nuobodulio ir retkarčiais užklydusios rutinos. Tai reiškia, kad nors ir gyvenate nuobodžiai, tačiau ramiai, be jokio streso ir greito tempo, kai lėki it su praskelta galva, ir kasdien gauni po skambutį su “Mirė Ona” ir “Negavau tavo bylos kurią turėjau gauti” tema.
Branginkite savo vyrus, moteros. Neverkšlenkite, jog jis toks ir anoks, kad svetimu kvapu atsiduoda, kad ant jo švarko įtartini moteriški plaukai vyniojasi, ar kad jis per mažai dėmesio skiria. Geriau atsispakajinkit ir išvirkite jam kavos, apkabinkite, pabučiuokite ir supraskite pagaliau, kad ne vienas jis turi meilės duoti.
Iš viso. Vertinkite žmones, kuriuos turite. gerai? Prašau. Jei padarysite bent/net tiek , prisiekiu, jūsų gyvenimas jums pasidarys žymiai mielesnis, jaukesnis ir gražesnis. Kas žino, gal net pavyks pažliumbt iš džiaugsmo. Čia jau būtų geras dalykas.
Rašau taip todėl, mat pati pasidaviau savo kančiai, leidau jai mane įveikti, ir tada įskaudinau sau brangius žmones. Žinot kas yra dabar? Dabar yra vienas didelis šūdas, iš kurio norėčiau išbristi. Tai tas momentas, kai tu nesakai, kad nenorėtumei turėti laiko mašinos ir visai neverta grįžti į praeitį tam, kad ją pakeistumei, mat viskas visada įvyksta būtent taip, kaip turi įvykti. Eikt sau žmonės. Aš šiuo atveju taip nesakysiu. Jau greičiau akmenį suėsiu, bet nooo waaayy, bet ką padaryčiau, kad viskas būtų taip, kaip buvę.
Taigi.
Neleiskite kančiai jūsų nugalėti. Būkite tvirti, ir nepasiduokite šėtono akimirkai, kai norisi visiems daryti bloga, mat patys kenčiate. Gal ir žiauru, bet kai taip jaučiatės, verčiau užsidarykite savo kambaryje, atsisėskite ant palangės ir parūkykite/paskaitykite žurnalą/paglostykite katę/pažliumbkite , bet dėl Dievo, neskaudinkite kitų.
Labanakt jums, sveiko proto, ramybės ir nušvitimo.

Nuo pat vaikystės įsivaizdavau,kad sulaukusi 18 turėsiu piliakalnio dydžio draugų tuntą, kokį super ekstra kietą vaikiną nuo kurio svaigs visos panos, dar vairuosiu automobilį su viena ranka, ir aplink mane bus krūva nuotykių. Deja viskas kur kas labiau problematiška.
Draugų nebeliko, nežinau, kaip ir kur per tiek metų aš juos iššvaisčiau, o gal čia jie mane pametė dėl rafinuotumo stokos, nežinau, tai jau seniai atgyventa ir pergyventa. Vaikino taip pat neturiu.Čia turbūt todėl,kad tie į kuriuos įsižiūriu ,dažniausiai man nejaučia jokių sentimentų, o tie kurie varvina akis į mane, man atrodo nevykėliai. O ta mašina..na, apie ją net nežinau ką pasakyti. Ji čia nelabai prie ko.
Bet mano gyvenimas vis dar kaip stebuklas. Labai geras, man jis patinka. Gal dėl to, nes aš sugebu nusiteikti, jog visos problemos yra tik mano galvoje. Nors šiaip, ankščiau, sutinku, gyvenau daug geriau, o ir draugų turėjau pilną kiemą..Nors aš kažkodėl manau, kad vadinti draugais tuos, su kuriais žaisdavai kieme kai buvai 9 metų yra kažkaip kvaila. Nes tada net ir lėlė Barbė ir pliušinė lapė Daiva buvo mano BFF, su kuria galėdavau čiatinti kiauras dienas.
Šiaip, labiausiai įstrigę žmonės mano gyvenime buvo labai skirtingi. Gal dėl to išaugau tokia tolerantiška aplinkiniams, nes turėjau draugę išprotėjusią dėl kačių, kitą kuri nuolat miegodavo dieną, trečia iš viso nieko negalėdavo, ketvirtą visi mylėjo, penktos santykiai su motina man visada keldavo nuostabą (gerąja prasme), šešta buvo atsitrenkusi į pušį, aštunta auganti aktorė ir taip toliau. Kas pasikeitė?
Pirmoji draugė išprotėjusi dėl kačių užaugo, turbūt kates vis dar myli, nes nuolat rašinėja mioaw mioaw , bet dabar ji dar pakvaišusi ir dėl dirbtino grožio. Senasis natūralumas buvo išaugtas ir jį pakeitė nauji dažyti plaukai, balta pudra, ryškiai pripeckiotos akys, auskarų tuntas ir štai, ji, mano senoji mylimoji katėm apsikrovusi draugė šiandien vaikinų širdis daužanti senamiesčio paletė.
Antroji, kuri visada kai tik pas ją užeidavau į namus ir rasdavau miegančią, taip pat užaugo (kaip nekeista) , ir nė nepastebėjau, kaip įsigrūdo į dantis cigaretę, apsirengė madingais drabužiais, tačiau nelaimingai kenčia dėl meilės. Ir šiaip, depresijom viskam. Bet ypač dėl meilės. Tačiau jos bendravimas nepasikeitė. Ir šiaip, išvaizda taip pat. Labai stebiuosi. Turbūt tai dėl to nuolatinio miego dieną.
Trečioji, kuriai tėvai mažai ką leisdavo ir daug ką ribodavo, paskutinėmis dienomis nušoko nuo proto ir pasiekė paauglystės pabaigos maišto apogėjų, kas reiškia, kad mane tai gąsdina, nes atrodo kvanktelėjusi. Ji pamažu ištrūksta nuo tėvų globos, bet jų vietoje aš dar labiau ją prižiūrėčiau ir pravesčiau neblogą instruktažą apie tai, kad visi turi bėdų tik neišpučia jų iki kataklizmos . Bet apsikarpau nagus, ir toliau ją myliu, nors tupiu sau po šluota, visgi, juk su ja prabėgo mano geriausi metai.
Ketvirta, kurią visi mylėjo..Na, ją visi vis dar myli. Tai gera mergaitė, kuri net ir užaugusi liko gera mergaite. Bent jau kiek apie ją girdėjau, ir tai labai džiugu, mėgstu žmones, kurie yra pastovūs ir tikri. Kai sutinki juos po 5 metų, o jie tokie patys paprasti ir žemiški, nepasikeitę. Jaučiu, kad dar po 5 metų ją sutikusi sakysiu tą patį.Na, ji turi gyvenimą.
Penktoji, kuri labai gerai sutardavo su savo motina vis dar gerai su ja sutaria. Man tai buvo stebuklas, ir dar dabar liko stebuklu, nes jų santykiai nepakito. Tai buvo labai tikra lietuviška šeima, kuri šiek tiek man priminė manąją, tik joje santykiai atrodė (bent jau atrodė) gražūs.Ir ji taip pat nepasikeitė! Kaip puiku!
Šeštoji, kuri elgėsi kaip daužta ir nesubrendusi dabar..subrendo. Pačiu laiku. Ji taip pat vergauja senamiesčiui, ten rengia visokiausias akcijas kaip “free hugs” ir panašias nesąmones, kurios man atrodo šaunios, deja, nė karto neteko jose būti, bet vis dėl to, man atrodo, kad ji taip pat gyvena gerą gyvenimą, nes draugų turi daugiau nei aš giminių.
Aštuntoji, mano mažoji aktorė tuoj trenksis į Kanus atsiimti savo statulėlės už geriausios aktorės apdovanojimą. Ne. Tačiau ji pasiekė labai daug ir vis toliau kyla aukštyn, dėl ko aš labai džiaugiuosi. Greitai stos į aktorinį, na, man taip atrodo. Ir manau, kad būtent ten jos ir vieta.
————————

Štai, mano senieji kiemo draugai. Oi, tai yra..draugės. Kaip keista, aš niekada neturėjau draugo berniuko. Ir dabar neturiu. Na, gal ir turiu, nors aš to berniuko nelaikau savo draugu, tačiau esu tikra, kad jis mane laiko. Paprasčiausios priežastys. Aš berniuko nelaikau šiaip draugu, o kažkuo vertingesniu. Taigi nemanau, kad tai yra blogai.
O Likusios draugės? Vienintelės likusios su kuriomis dar ir dabar bendrauju tai trečioji ir aštuntoji. Ponia bebaigianti išprotėti ir ponia būsimoji kino žvaigždė. Tačiau šiandien laikau save vieniše. Mat patys draugai jau menkai į mane kreipia dėmėsi, ir manau, jog bet kuriai progai pasitaikius jie nuo manęs spruks kuo toliau, na, ir dėl to nenustebčiau.
Bet aš gyvenu gerai, ir tai man yra keista. Turbūt jau susitaikiau, kad galima gerai gyventi ir be žmogaus, su kuriuo būtų lengva. Be to, gal jie nuo manęs pavargo. Na, nieko, aš visada jų lauksiu išskėtusi rankas.

Aš gyvenu du gyvenimus.

Vienas yra ŠIS. Jis nėra blogas, tik…tikras. Nepastovus ir nenuspėjamas. Jaukus ir bauginantis. Dažniausiai nenuspėjamas ir bauginantis.
Antrasis yra mano galvoje. Šis man patinka labiau. Jame aš esu susikūrusi savo tobulą portretą. Mano tobulas portretas turi gana daug trūkumų (?) , tačiau jis simpatiškas. Gal būt tik man, tikrajame gyvenime, tačiau visiems-išgalvotame.
Ir man labai gaila,labai apmaudu, tačiau turėsiu nužudyti žmogų.Žmogų, kuris gyvena mano išgalvotame  pasaulyje. Nes tikrajame jis visiškai kitoks.Tai šiek tiek liūdina. Noriu, jog suprastumėte, kad šiek tiek yra dydžio sulig milžiniško kalno, nepastumiamo akmens bei neperplaukiamo vandenyno.

Man liūdna, jog visada susipažindama su žmogumi aš sukuriu jam antrą gyvenimą savo galvoje. Nesvarbu, kad realybėje jis niekados nepasielgtų taip,kaip mano vaizduotėje.

Tai jau mano kaltė. Galėčiau viską taisyti, tvarkyti, tačiau nenoriu. Norėjau parašyti, kad neverta, tačiau apsigalvojau. Verta, dar ir kaip verta. Bet tiesiog nebenoriu. Tai kažkaip per daug paprasta, ir būtent tai mane gąsdina.

Taigi, po truputį ištrinsiu iš savo gyvenimo savo fantazijos vaisių. Kitaip tariant, teks jį nužudyti. Savo mintimis paversti jį pelenų krūva. Nes tai du skirtingi žmonės-tikrajame gyvenime ir tame-mano galvoje.

O kai palaidosiu jį savo giliausiame smegenų užkampyje, tada pagalvosiu ką daryti su tuo-tikruoju. Neišgalvotu. Kurio egzistencija švelniai kutena nosį. Ir malonu, ir trukdo.

Kas aš esu?  Ir kas aš buvau? Ir kuo dar būsiu?
Norėčiau būti tuo, kuo buvau, nes tas kas esu dabar mane gąsdina. Tai šaltas, bejausmis, apatiškas žmogus kuris visur mato tik pilką prigesusią šviesą.  Ir tik savo išgalvotame pasaulyje aš vis dar nuoširdžiai viskuo džiaugiuosi. Bet labiausiai gėlėmis. Nes tikrajame gyvenime jų nemėgstu. Mėgti gėles man atrodo taiku ir paprastai miela. Taip..spalvota. Norėčiau mėgti tokius paprastus dalykus.

—-

Pastarosios dienos man kažkokios keistos. Atrodo, dar tokių niekados neturėjau ir negyvenau. Jos labai paprastos. Kas mane šiek tiek erzina. Norisi kažko įprastai keisto ir kvailo, nenuspėjamo.

Jau trečia savaitė neparašau lietuvių kalbos mokytojai samprotavimo rašinio, nes tiesiog tingiu. Apgailėtinai skamba, bet neteiskite manęs. Jaučiuosi kažkaip nustojusi gyventi. Jeigu man pasiūlysite gražiau apsirengti, arba padaryti namų darbus, be jokios emocijos veide paklausčiau kokia prasmė tai daryti. Štai tokios dienos man atėjo. Nepatinka man jos.  Jos nekvepia.

Nenustoju klausytis Bon Iverio. Kažką iš naujo įsimylėjau. Nereikia mąstyti.

Noriu apkabinimo. Sušildančio, ir nuo kurio pasidarytų taip gera, kad galėčiau vienu metu juoktis ir išsižliumbti. Kaip mažas vaikas. Tik nežinau ar maži vaikai taip daro. Gal ne. Na, aš taip tikrai padaryčiau, nes manau, kad būtų verta.

Ir noriu kalbėtis. Kalbėtis kalbėtis kalbėtis kalbėtis kalbėtis ir kalbėtis.. Be juokų. Kalbėtis. Mirtinoje tyloje. Aklinoje tamsoje. Kad nieko ore nebūtų, išskyrus žodžius. Nuoširdžius. Kurie būtų ištarti su pasitikėjimu, o ausis juos išgirstų būtent taip, kaip juos ir buvo tikėtasi išgirsti. Su pauzėmis, bet jaukiomis.

Tiesa, šiuo metu man gera. Visai. Turiu omenyje, kad buvo daug geresnių dienų, tačiau man gera kažkaip kitaip. Gal kaip Bon Iver dainoje stacks.Taip lengva.

Tai vat. Dabar kelias valandas būsiu užsiėmusi. Turėsiu kai ką nužudyti. Galvoje. Turiu laiko iki Lost. O iki jo būsiu užsidariusi savo kambaryje ir keliausiu po savo galvą. Didelė didelė kelionė. O mintys didelė dėlionė. Bet man pavyks viską sustatyti į vietas, tikiu.

Labanakt ir tiesiog gero vakaro.
Pasirašo Saimounei.

Labas vakaras, sensacijų vaikytojai!
Taip, ir Simonai vieną dieną užsukus į savo blogą teko gerokai nustebti, kai išvydo jog yra apdovanota stylish blogo apdovanojimu. Brolyčiai, kaip buvau sujaudinta! Dabar mane ANT SOSTO!! Iš tiesų, sunkiai tuo patikėjau, mat šiaip nemaniau, jog turiu nuolatinį skaitytoją, o gal ir ne vieną?  Na bet nėra to, ko negalėtų būti.  Leisiu sau šia proga ir pafantazuoti. O apdovanojimą man tėškė į veidą Poisonapple, už ką jai labai labai dėkavoju, mat pasijutau bent vienu procentu svarbi.
Tiesa, apdovanojimą gavau gana senai, maždaug prieš savaitę, jei ne ilgiau, tačiau kadangi gulėjau ligoninėje, buvau nepajėgi jodinėti internetinėse erdvėse.
Na, o dabar taisyklės, kurios pastarąjį mėnesį tapo panašios į Dievo įsakymus:

- Gavęs apdovanojimą išduoda, iš ko jį gavo
- Parašo 7 dalykus apie save;
- Išrenka tuos, kam perduos titulą;
- Jiems praneša gerą žinią.

Taip, o dabar mano išpažintis x7.

1.  Nemėgstu žmonių, kurie neprisileidžia fotografuojami ir vis dangsto foto objektyvą rankomis. Taip žinau, mes šiomis dienomis tokie baisiai kuklūs, nepasidažę, atrodom kaip šluotražiai, ir mūsų nagai nukramtyti iki alkūnių, tačiau po velniais, koks skirtumas ar aš žmogų matau lygiai tokį patį kasdien mokykloje/mieste/viešajame transporte/ bažnyčioje/ parduotuvėje/ kekšių pobūvyje, ar tiesiog nuotraukoje.  Ir visokie “be be be, me me me, man nepatinka fotografuotis” ir “aš negražiai atrodau nuotraukose” manęs nepaveiks ir mano širdis nesuminkštės. Na ir iš karto suprantu, jog su tokiu žmogumi man fiziškai ir dvasiškai sunku būti, mat jei jis bijo nusifotografuoti, tai balažin kokio velnio jis dar bijo.

2.  Žmonės man duoda 14 metų, nors esu ~18. Pažįstu kaimynę, dviejų vaikų motiną, kurios vienam vaikui taip pat 18, tačiau ji pati atrodo kaip paauglė. Ir vieną tėčio bendradarbę, kuriai virš 30, tačiau išvaizda taip pat kaip nepilnametės. ( na, ne visai, bet į detales nesismulkinsiu).  Ką aš noriu pasakyti? Genai + žemas ūgis +smulkūs kaulai + mielas, vaikiškas veidukas = tau 14, ir nenoriu nieko iš tavęs daugiau girdėti. Gal todėl vis dar esu vieniša kaip briedis, nes visi vaikinai sutikę mane nurašo į mažvaikių gretas. Tačiau dėl to nesijaučiu blogai, mat kasdien įvyksta įdomių nesusipratimų, kurie man pakelia nuotaiką. Ir visi jie dėl to, nes žmonės mane laiko kur kas jaunesne. Galiu net švystelt kokį įrodymėlį: Tai aš.

Ir pabandykite ką nors įtikinti, kad yra kitaip.

3.  Vardus, skaičius, raides, savaitės dienas, mėnesius ir žmones regu spalvomis. Pavyzdžiui man ketvirtadienis visada yra purvinos rožinės spalvos. Taip pat ir 16h. Vardas Marius man asocijuojasi su mėlyna spalva. Trečia valanda man primena arba geltoną, arba oranžinę spalvą. Vardas Tomas man yra tamsiai žalios spalvos, o Andrius- raudonos. Svaigstu, tiesa?

4.  Mėgstu, kai mane kas nors  glosto. Taip, tada aš uoliai bukėju veikiama žmogaus artumo, jo švelnumo ir šilumos. Turbūt dėl to, nes tada pasijaučiu saugi, bent jau kažkurią neapčiuopiamą sekundės dalį. Ir taip meiliai migdo. Ir šiaip, glostyti ir būti glostomai yra jėga. Į grupinį pasiglostymą!!! :))

5. Bijau kūdikių. Galėčiau aptarinėti šį reiškinį šimtmečius, tačiau trumpai drūtai tariant, maži vaikai man kelia tokią neapsakomą baimę, kad vargu ar visų laikų pavojingiausias serijinis žudikas su kulkosvaidžiu mane išgąsdintų labiau, net tas mažas klykiantis padaras. Nemėgstu, kai tetos palieka man prižiūrėti savo kūdikėlius, o šie pradeda klykti, rėkti, daužytis, aš jų maldauji surimtėti, o šie dar garsiau pajungia savo sirenas. Tada stoviu bejėgė lyg prisirijusi pakelį vinių ir laukiu kol visa baimė susivirškins.

6. Esu ne švelni, o gruboka ir vyriška jausmų pusėje. Niekados neprisipažįstu žmogui, jog jam jaučiu šiltus jausmus, jog man su juo gera, mat tada jaučiuosi nejaukiai. Niekada pirma jo neapkabinsiu ir nepasakysiu, kad man su juo gera. Ir tai MAN atrodo sentimentalu. Bet iš tiesų slapta pavydžiu tokiems žmonėms, kurie išdrįsta sakyti savo draugui, arba žmogui kuriam simpatizuoja, jog jį vertina, ji apkabina ir šiltai parodo savo jausmus. Švelniausias dalykas kurį galėčiau padaryti tai tėkštelti su ranka per petį ir išrėžti vyrišką “nu ką..geras tu žmogus vat!”. Mano jausmingumas ties tuo ir baigiasi. Viliuosi, kad ateityje dėl to neteks švęsti kaip dera našlėms.

7. Bijau naktimis žiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje. Sunku pasakyti kodėl. Kažkodėl veido išraiška atrodo lyg ne mano, kito žmogaus. Kažkada stengiausi  ilgai žiūrėti iš arti, bet kuo ilgiau žiūrėjau, tuo realiau atrodė, jog mano atspindys mane užgrauš negyvai.

Na, o štai kam švystelnu apdovanojimą:

http://lifebox.blogas.lt

http://lunatizmoapraiskos.blogas.lt

http://balionelis.blogas.lt

http://mintysmintels.blogas.lt

Nerašysiu apie tai, kodėl būtent jie. Tiesiog tai tie blogai, kuriuos man lengva ir gera skaityti.Yra ir daugiau blogų, tačiau jie  labai daug kartų gavo stylish apdovanojimus, tad parinkau tuos, kurie manau taip pat jo nusipelnė.

Na, o dabar čiau, bėgu pranešt šiems blogo savininkams geros žinios!

“…kodėl už virvės, Dieve, tu mane tampai?
Atmerk akis man, atrišk rankas
Ir pasakyk prašau
Man pavėjui, ar prieš bangas…”

Viskas.
Tai taškas.
Tai nebeturi reikšmės.
Neberūpi tai, jog visus metus stengiuosi kažką išlaikyti. Savo bjauriose rankose. Tai neatnešė naudos. Jokios.
Aš per silpna tam.
Tik viską sugadinau. Pastangos atsiperka, bet padariau išvadą, jog ne visada, ir ne visiems.
Kam laikiausi visus šiuos metus įsikabinusi į dalykus, kuriems nesu reikalinga? Tuo metu neatsigręžiu, ir nepastebiu kažko, kam tikrai galiu rūpėti.
Aš pavargau stengtis viską atitaisyti, gerinti.. Kiek gi galima, po galais, š*dą į dovanų popierių vynioti? Kad ir kaip gražiai viską suvyniosi, supakuosi, vis vien dvoks, velniai rautų.
Nusprendžiau pasiduoti. Bet ne iš silpnumo, o dėl to, nes jaučiu, kad taip reikia.
Kartais norint, kad tavo ir tave supančių žmonių gyvenimas pagerėtų, turi juos paleisti.
Nors ir labai sunku, tačiau negalima kovoti su tuo, ką neišvengiamai vis pralaimi, ir pralaimi daugybes kartų iš eilės.
Tai tas pats, kas versti kumelę skraidyti, vis maldauti jos, kad ši pakiltų į orą. Bet juk ne toks jos likimas.
Kartais, kad  pagerėtų, reikia viską paleisti tekėti savo vaga.
Tą aš ir padarysiu.
Atrišiu rankas, paleisiu į vėją kortas ir nelauksiu, kaip viskas susidėlios.
Ir žinau, kad gyvenimas viską sutvarkys kuo geriausiai.
Ir kažkodėl man dėl to pasidaro gera.

P.s. labai nusivyliau žmonėmis, kuriais taip tikėjau ir pasitikėjau. Nemaniau, kad paliks mane silpniausią akimirką.

Kiekviena diena buvo lyg neskaityta istorija. Nauja diena- naujas puslapis to, ko dar niekada neregėjau. Tokios dienos buvo nepakartojamos. Šiandien jų nebėra. Jos išsisklaidė taip pačiai, kaip vartant senus vaikystės nuotraukų albumus. Juos surinko gyvenimas lyg rudens lapus nukritusius nuo medžių, sukišo į seną maišą ir išmetė. Kažkur į pliką, nuo lietaus surūdijusį prasmirdusį konteinerį kokių visame mieste yra daugybė. Ar gali patikėti, mūsų dienos, mūsų gražiausios prabėgusios dienos  buvo šitaip negailestingai ištrintos. Jų nebebus, aš tai jaučiu. Jaučiu dabar. Ir man apmiršta sąmonė, širdis klykia lyg ją dėtų į lentyną su pavadinimu “tokia, kaip ir visa masė“. Ji bandė nepasiduoti. Ilgai. Tačiau kiek gi galima kovoti prieš  daugumą? Ji pavertė mūsų širdis pilka mase. Naktimis mano kambary gaili rauda ir ją pertraukiantis kūkčiojimas, dienomis melas, sakantis, jog nieko neįvyko. Šypsausi, nors noriu persiplėšti per pusę, klykti tol, kol suklupsiu ir nebegalėsiu pratarti nė žodžio. Kol atbėgs kažkas raminti.
Tu.
Bet net ir nuraminusi tu pasakysi, kad daugiau niekada nebebus taip, kaip buvo. Dabar tai kažkas kita. Dabar mes ne nematytos spalvos.                                                        Dabar mes dauguma.

Bet aš vis dar bandysiu nepasiduoti. Netgi kai žiūrėsi man į akis tuščiu žvilgsniu, aš šypsosiuosi. Nesvarbu, ar tai bus išvargusi šypsena, šypsena pro ašaras, ar šypsena per sukąstus dantis- aš šypsosiuosi tol, kol tu pasakysi, kad visa tai-pabaiga..